Vestuvės

Mūsų vestuvės

 Piršlio kalba:

Esame čia susirinkę jaunųjų artimiausi draugai, giminės. Vieni gerai pažįsta jaunąją, kiti - jaunikį ir kiekvienas nori susipažinti ir su antrąja puse. Todėl pateiksime Jums išsamias jaunavedžių biografijas.
  Nuotaka - Jolanta Masiliūnienė. ( buvusi Urbonaitė). Ji gimė 1980 sausio 21 d. Tai pirmoji ir vienintelė, išsvajotoji, Mildos ir šviesiąją atmintį Vido dukrelė. Tamsiaplaukė, giliaakė mergytė buvo tikras šeimos deimančiukas: gera, meili, klusni. Sulaukus šešerių ėmė lankyti vieną iš Panevėžio mokyklų. Mokslai jai patiko, mamai dėl to galvos tikrai neskaudėjo. Tačiau peržengusi paauglystės slenkstį mergina suprato, jog gyvenime yra daug įdomesnių dalykų nei knygučių skaitymas.  
  Iš to meto jaunimo tarpo Jolatntą išskyrė dvi aistros: žavėjimasis tautiniu šokiu ir prijautimas neformaliam jaunimo judėjimui. Po pamokų metusi knygas į šalį Jolanta skubėdavo į jaunimo tautinių šokių kolektyvo " Linelis" repeticijas, ten ji parketą trypė ir savo jausmingu šokiu iš proto bernus varė. O sugrįžus iš lyriškos lietuvaitės atsiversdavo į gatves šlifuojančia ir močiutėms nepasitikėjimą keliančia neformale. Šias Jolantos metamorfozes puikiai atskleidžia ši vaizdinė medžiaga. Toks dvilypis Jolantos gyvenimas baigėsi, kai ji sulaukė 18 metų ir gavusi brandos atestatą nusprendė - ar taip rėdykis, ar taip kraipykis, o normalaus vyro Lietuvoje nerasi - ir išdūmė į Daniją

  Būdama labai sąmojinga ir atskaninga pradėjo sunkiu darbu svečioj šaly sau kraitį krautis ir tinkamos partijos dairytis, tačiau, likimo ironija - sutiko ji tautietį Robertą. Tai buvo tikras lietuvaitis, auksaplaukis, tvirtas, darbštus, sąmojingas, meilus ir nemelagis. Taip Jolanta jį toj Danijoj ir viliojo bemaž 6 metus, kol šis išdrįso pasipiršti.
  Šiandien mes Jolantą pažįstame  ne tik kaip vilioklę mergelę, o kaip apdairią, darbščią, atsakingą, tvirtą ir nuoširdžią jauną moterį, kuri kuria jaukų šeimos židinį, deja, ten toli Danijoje. tačiau dera pabrėžti, jog myli savo kraštą, puoselėja lietuviškas tradicijas, palaiko artimus ryšius su giminaičiais ir draugais.

Svočios kalba: 

  Jaunikis - Robertas Masiliūnas pasaulį išvydo 1977 rugsėjo 27 d. Tai buvo antrasis sūnus šeimoje. Greit prabėgo nerūpestingi vaikystės metukai, kai brolio Rolando prižiūrimas mažylis žaidė smėlio dėžėje. Ir štai pirmieji metai mokykloje - berniukas guvus, protingas, tikras džiaugsmas tėvams.
  Tačiau kai mažasis Robertukas mokykliniame suole prakuto, greitai parodė, kad ne iš kelmo spirtas! Oi kiek išdaigų, pokšų - juokingų ir liūdnesnių - per savo mokyklinius metus iškrėtė stengdamasis nuo vyresniojo brolio neatsilikti ir jį pranokti. Taip labai linksmai jis ir prastūmė mokyklinius metus. Tiesa, nemanykite, kad Roberto vėjo pamušalo esama. Oi, ne! Artėdamas pilnametystės link, jis parodė turįs verslininko ir finansininko įgūdžių: mokėjo pirkti, parduoti, taupyti. Na, o mokyklą ne taip prastai ir baigė. Suskaudo tuomet vaikinui galvelę, kurį čia kelią pasirinkus? - Inžinieriaus, mokytojo, verslininko? Ir išvyko jis į Kauną veterinarijos akademiją, daktaro mokslų krimsti. Na, kaip žinia, tuo veterinaru jis netapo, po to netapo ir inžinieriumi, nors spėjo kojas apšilti Šiaulių universitete, vėliau metė ir geležininkystę sostinėj studijavęs. taip jį po pasaulį blaškė tos vienintelės nepakartojamos paieškos. Čia jau istorija kartojasi: nusprendė vyrukas, kad Lietuvoj laimės nesuras ir patraukė vakaruosna pinigo kalti ir padorią merginą susirasti. 
  Na, nors Robertas, dar pirmojo milijono neuždirbo, tačiau puikią žmoną ten tikrai susirado.
  Ir Jolantai pasisekė, nes Robertas, peržvelgus jo darbo biografiją, tikrai darbštus ir nagingas vyras pasirodo esantis: gali jis fermeriu būti, sugeba pačiuose vandenynuose žuvį pagauti, automobilius taisyti, namus statyti. Ir dabar artimiausiuose Roberto planuose namo staymas, medžio sodinimas ir sūnaus auginimas.

                                Už artimą pažintį su jaunaisiais!