Stebuklas neapsakomas,
Kai dvi akytės žiūri į mane.
Kai dvi rankytės siekia apkabint mane,
Širdis ramybės jūroje paskęsta.
Ta šypsena, stebuklo man brangiausio,
Vėl priverčia mane nusišypsot.
Gyvenimas vėl džiaugsmo prisipildo.
Ir meilės - nesavanaudiškos, tikros.
Širdutė vaiko. Ji myli... Ir nežinia kodėl?
Juk jos nemokė nieks mylėti.
Ta meilė - tokia nežemiška, tyra.
Iš naujo moko ji mane gyventi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą